įgalėti

Lithuanian

Etymology

į- +‎ galėti

Pronunciation

  • IPA(key): [iːɡɐˈlʲeːtʲɪ]

Verb

įgalė́ti (third-person present tense į̇̃gali, third-person past tense įgalė́jo)

  1. to manage, to be able

Conjugation

Conjugation of įgalėti
singular vienaskaita plural daugiskaita
1st person 2nd person 3rd person 1st person 2nd person 3rd person
aš tu jis/ji mes jūs jie/jos
indicative
tiesioginė
nuosaka
 present
esamasis laikas
 įgaliu įgali įgali įgalime,
įgalim 		įgalite,
įgalit 		įgali
past
būtasis kartinis
laikas
 įgalėjau įgalėjai įgalėjo įgalėjome,
įgalėjom 		įgalėjote,
įgalėjot 		įgalėjo
past frequentative
būtasis dažninis
laikas
 įgalėdavau įgalėdavai įgalėdavo įgalėdavome,
įgalėdavom 		įgalėdavote,
įgalėdavot 		įgalėdavo
future
būsimasis laikas
 įgalėsiu įgalėsi įgalės įgalėsime,
įgalėsim 		įgalėsite,
įgalėsit 		įgalės
subjunctive
tariamoji nuosaka
 įgalėčiau įgalėtum,
įgalėtumei 		įgalėtų įgalėtumėme,
įgalėtumėm,
įgalėtume 		įgalėtumėte,
įgalėtumėt 		įgalėtų
imperative
liepiamoji nuosaka
 — įgalėk,
įgalėki 		teįgali,
teįgalie 		įgalėkime,
įgalėkim 		įgalėkite,
įgalėkit 		teįgali,
teįgalie
Participles of įgalėti
adjectival (dalyviai)
active passive
present įgalįs, įgalintis įgalimas
past įgalėjęs įgalėtas
past frequentative įgalėdavęs —
future įgalėsiąs, įgalėsiantis įgalėsimas
participle of necessity — įgalėtinas
adverbial
special pusdalyvis įgalėdamas
half-participle
padalyviai
 present įgalint
past įgalėjus
past frequentative įgalėdavus
future įgalėsiant
manner of action būdinys įgalėte, įgalėtinai

Derived terms

This article is issued from Wiktionary. The text is available under Creative Commons Attribution-Share Alike 4.0 unless otherwise noted. Additional terms may apply for the media files.