giuta
Old Swedish
Etymology
From Old Norse gjóta, from Proto-Germanic *geutaną.
Verb
giūta
Conjugation
| present | past | |||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| infinitive | giūta | — | ||||
| participle | giūtandi, giūtande | gutin | ||||
| active voice | indicative | subjunctive | imperative | indicative | subjunctive | |
| iæk | giūter | giūti, giūte | — | gø̄t | guti, gute | |
| þū | giūter | giūti, giūte | giūt | gø̄tt | guti, gute | |
| han | giūter | giūti, giūte | — | gø̄t | guti, gute | |
| vīr | giūtum, giūtom | giūtum, giūtom | giūtum, giūtom | gutum, gutom | gutum, gutom | |
| īr | giūtin | giūtin | giūtin | gutin | gutin | |
| þēr | giūta | giūtin | — | gutu, guto | gutin | |
| mediopassive voice | indicative | subjunctive | imperative | indicative | subjunctive | |
| iæk | giūts | giūtis, giūtes | — | gø̄ts | gutis, gutes | |
| þū | giūts | giūtis, giūtes | — | gø̄tts | gutis, gutes | |
| han | giūts | giūtis, giūtes | — | gø̄ts | gutis, gutes | |
| vīr | giūtums, -oms | giūtums, giūtoms | — | gutums, gutoms | gutums, gutoms | |
| īr | giūtins | giūtins | — | gutins | gutins | |
| þēr | giūtas | giūtins | — | gutus, gutos | gutins | |
Descendants
- Swedish: gjuta
Romansch
Alternative forms
Noun
giuta f