skiuta

Old Swedish

Etymology

From Old Norse skjóta, from Proto-Germanic *skeutaną.

Verb

skiūta

  1. to shoot

Conjugation

Conjugation of skiūta (strong)
present past
infinitive skiūta
participle skiūtandi, skiūtande skutin
active voice indicative subjunctive imperative indicative subjunctive
iæk skiūter skiūti, skiūte skø̄t skuti, skute
þū skiūter skiūti, skiūte skiūt skø̄st skuti, skute
han skiūter skiūti, skiūte skø̄t skuti, skute
vīr skiūtum, skiūtom skiūtum, skiūtom skiūtum, skiūtom skutum, skutom skutum, skutom
īr skiūtin skiūtin skiūtin skutin skutin
þēr skiūta skiūtin skutu, skuto skutin
mediopassive voice indicative subjunctive imperative indicative subjunctive
iæk skiūts skiūtis, skiūtes skø̄ts skutis, skutes
þū skiūts skiūtis, skiūtes skø̄sts skutis, skutes
han skiūts skiūtis, skiūtes skø̄ts skutis, skutes
vīr skiūtums, -oms skiūtums, skiūtoms skutums, skutoms skutums, skutoms
īr skiūtins skiūtins skutins skutins
þēr skiūtas skiūtins skutus, skutos skutins

Descendants

  • Swedish: skjuta

References

  • skiuta in Knut Fredrik Söderwall, Ordbok öfver svenska medeltids-språket, del 2:1: M-T